šliūžynė

šliū̃žynė sf. (1) Jn 1. Ggr stati atšlaitė, kur vaikai, papylę vandens, šliaužia žemyn: Ot geros šliū̃žynės, einam pasišliaužoti Užv. 2. ms.: Šliūžynė padarynė, par pilvą dvi gysli (ratelis) Šts. 3. prk. menk. veidas, snukis: Ka daviau į šliū̃žynę! Ggr.